Pramonės sektoriaus įtaka klimato kaitai: kaip kovoti su padariniais?

Lietuva

Pastaraisiais dešimtmečiais Europos, o kartu ir Lietuvos, pramonės sektoriaus veiklos rezultatai aplinkos požiūriu pagerėjo. Teigiamus pokyčius lėmė griežtesnis aplinkos apsaugos reguliavimas, efektyvesnis energijos išteklių naudojimas, bendras Europos pramonės sektoriaus siekis atsisakyti tam tikrų didelės taršos bei taršesnių gamybos rūšių ir, žinoma, pačių įmonių savanoriškas dalyvavimas įvairiose poveikį aplinkai mažinančiose iniciatyvose. Ir nors šiame sektoriuje fiksuojamas žymus pagerėjimas, pramonė, kaip vienas svarbiausių Europos ekonomikos komponentų, vis dar yra atsakinga už itin didelį aplinkos teršimą bei atliekų susidarymą.

Didžiausia grėsmė – degimo procesai

Pramonės sektorius atlieka itin reikšmingą ekonominį ir socialinį vaidmenį: gaminamos prekės ir produktai, kuriamos darbo vietos, atitinkamais mokesčiais pildomas valstybės biudžetas. Vis tik nepaisant šios naudos, juntami ir ryškūs neigiami pramonės sektoriaus padariniai. Mat didžiausi pramonės įrenginiai lemia į aplinką išmetamų pagrindinių oro teršalų ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) dalį. Ne ką mažiau reikšmingas ir neigiamas poveikis aplinkai, įskaitant vandens ir dirvožemio teršimą, atliekų susidarymą ir energijos vartojimą.

Lietuvoje daugiausia ŠESD į atmosferą išskiria tokios pramonės sritys kaip amoniako, azoto rūgšties ir cemento gamyba. O vienas pavojingiausių taršos šaltinių pramonės sektoriuje – degimo procesas, dėl kurio atmosferoje gausėja anglies oksidų. Pavyzdžiui, gaminant cementą, t. y. kaitinant kalcio karbonatą į atmosferą patenka ne tik kalkės, bet ir didelis anglies dioksido (CO2) kiekis. Skaičiuojama, kad pasaulinė cemento pramonė išmeta apytiksliai 5 proc. visos dirbtiniu būdu išskiriamos globalinės CO2 emisijos.

Bendras ŠESD kiekis pramonėje mažėja

2018 m. duomenimis, Lietuvoje pramonės ir produktų naudojimo sektorius yra trečias pagal dydį aplinkos teršėjas visoje šalyje, pastarąjį išmetamųjų ŠESD kiekiu lenkia tik energetikos (58,76 proc. viso ŠESD kiekio) ir žemės ūkio (21,1 proc. viso ŠESD kiekio) sektoriai. Remiantis 2020 m. Nacionalinės ŠESD apskaitos ataskaitos duomenimis, pramonės sektorius per metus išmeta 15,6 proc. viso ŠESD kiekio, didžiąją dalį jų sudaro CO2 ir azoto suboksidas (N2O).

Žiūrint iš 28 m. perspektyvos, t. y. nuo 1990 iki 2018 m., ŠESD išmetimas Lietuvos pramonės ir produktų naudojimo sektoriuje sumažėjo apie 1,2 karto. Mažiausias ŠESD kiekis šiame sektoriuje užfiksuotas 1993 m., kuomet gerokai sumažėjo amoniako (NH3)gamybos apimtys. Tuo tarpu 2007 m. NH3 gamybai ir vėl išaugus, šalies pramonės sektoriuje pasiektas didžiausias ŠESD išmetimo kiekis.

Pastaraisiais metais šalies pramonės ir pramonės produktų sektoriuje didžiausias išmetamo į atmosferą CO2 kiekio šaltinis yra chemijos pramonė. 2018 m. duomenimis, Lietuvos chemijos pramonė sudarė 13,4 proc. bendro išmetamo CO2 kiekio. Nemenkas vaidmuo tenka ir azoto rūgšties gamybos pramonei, kurios N2O išmetimai 2017 m. sudarė 5,9 proc. bendro išmetamo N2O kiekio.

Pastaruoju dešimtmečiu pramonės sektoriuje juntamas ir ryškus fluorintų dujų augimas. Pagrindinė to priežastis – ozono sluoksnį ardančių medžiagų pakeitimas fluorintomis dujomis įvairiose pramonės srityse. Fluorintos dujos į atmosferą dažniausiai patenka techniškai prižiūrint, naudojant ir šalinant šaldymo ir oro kondicionavimo įrangą, gaisro gesinimo sistemas, taip pat naudojant tirpiklius, aerozolius, kai kurių pramonės procesų metu. Tuo tarpu 2018 m., palyginti su 2016 m. rezultatais, bendras išmetamų Lietuvos fluorintų dujų kiekis sumažėjo ir siekė 2,9 proc.

Pokyčius lemia pažangios technologijos ir politiniai ribojimai

Vis tik bendras šalies išmetamųjų ŠESD kiekis pramonės sektoriuje mažėja, o tam daugiausia įtakos turi naujų, aplinkai draugiškesnių technologijų panaudojimas. Pavyzdžiui, itin didelę įtaką šalies pramonės sektoriaus ŠESD kiekio išmetimams padarė ir reikalavimai naudoti mažai sieros turintį kurą ir efektyvių valymo įrenginių didžiuosiuose kurą deginančiuose įrenginiuose diegimas.

Prie pramoninės taršos mažinimo reikšmingai prisideda ir šiuo metu taikomos Europos Sąjungos (ES) politikos priemonės, tokios kaip Direktyva dėl pramoninių išmetamų teršalų, Vidutinio dydžio kurą deginančių įrenginių direktyva, Ekologinio projektavimo sistemos direktyva, ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos (ATLPS) direktyva.

Pavyzdžiui, pagal ES ŠESD mažinimo įsipareigojimus vykdoma ES ATLPS iki šiol vadinama efektyviausia ES priemone kovoje su klimato kaita. Ši, nuo 2005 m. veikianti, sistema skatina taupiu ir ekonomiškai efektyviu būdu sumažinti išmetamą ŠESD kiekį. ES ATLPS yra apribojamas ŠESD kiekis, kurį gali išmesti daug energijos suvartojantys pramonės sektoriai, elektros energijos gamintojai ir oro transporto bendrovės. Apyvartinių taršos leidimų (ATL) kiekis ribojamas atsižvelgiant į ES nustatytą lygį, o bendrovės gauna arba perka apyvartinius taršos leidimus. ATL kiekio viršutinė riba laikui bėgant mažinama, kad išmetamas ŠESD kiekis palaipsniui mažėtų. Jei, pavyzdžiui, pramonės įmonėje imamasi efektyvių ŠESD mažinimo priemonių, tai ateityje ji gali netgi sutaupyti ATL, kuriuos kaups arba parduos kitiems veiklos vykdytojams, pritrūkusiems tokių leidimų.

Prie pagrindinių priemonių, skirtų ŠESD išmetimams pramonės ir pramonės produktų naudojimo sektoriuje riboti, yra priskiriami ir Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimai, geriausiai prieinamų gamybos būdų taikymas, energijos vartojimo efektyvumo didinimas technologiniuose procesuose, aplinkos apsaugos vadybos sistemų diegimas pramonės įmonėse, lakiųjų organinių junginių išmetimo ir fluorintų dujų išmetimo ribojimas.

Naujoves diegia cemento ir betono įmonės

Vis dar didelį CO2 pėdsaką šiame sektoriuje lemia ir statybų pramonė, kadangi vienos paklausiausių ir dažniausiai statybų pramonėje naudojamų medžiagų – cementas ir betonas. Cemento gamybos sektoriaus ŠESD išmetimai 2018 m., palyginti su 2017 m. duomenimis, Lietuvoje išaugo net 13,5 proc. Pabrėžiama, kad cementas aplinkai daro netgi didesnę žalą, nei aviacijoje naudojamas kuras.

Kol galvojama, kaip išspręsti bene labiausiai teršiančių medžiagų – betono ir cemento – problemą, ne tik mokslininkai, bet ir pramonės įmonės pateikia alternatyvų. Štai ir Lietuvoje jau yra pasirodę žinių apie kuriamas pažangias statybines medžiagas, kurių gamybai taikomos žaliosios technologijos. Pavyzdžiui, jau dabar galima sukurti betoną, pasitelkiant pelenus, senų padangų kordus ir gelžbetoninių atliekų užpildą.

Kai kurios pasaulinės įmonės jau šiandien gamina betoną, kuris gali „surinkti“ CO2, o savo paskirtimi ir funkcinėmis savybėmis jis niekuo nesiskiria nuo įprasto, kurį naudoja statybos įmonės. Būtent tokių naujovių ir jau laiko patikrintų dalykų sinergija padeda išvengti rizikos gaminant patobulintą, aplinkai draugišką, švariomis technologijomis paremtą produktą.

Siekiant prisidėti prie klimato kaitos švelninimo, pramonės sektoriui taip pat nesvetimos alternatyvių, tvarių ir atsinaujinančių energijos šaltinių, tokių kaip saulės, geoterminės, vėjo energijos ir biokuro, naudojimo iniciatyvos.

Šaltiniai: