Atliekų tvarkymo sektoriaus poveikis klimato kaitai ir būdai jam sušvelninti

Lietuva
ŠESD mažinimas Klimato kaitos švelninimas Atliekos ir žiedinė ekonomika

Stiklo, popieriaus ar plastiko atliekų, susidarančių buityje, tvarkymas ir rūšiavimas šiomis dienomis – gana kasdienis įprotis ir beveik nebekelia klausimų. Tačiau daugiau nei pusė per metus susidarančių vienam žmogui tenkančių atliekų – biologiškai skaidžios, kurios, irdamos sąvartynuose, išskiria metano (CH4), kitokių dujų ir lakiųjų organinių junginių, turinčių reikšmės klimato kaitai.

Didžiausias pavojus – kasdienės biologiškai skaidžios atliekos

Pirmiausia biologiškai skaidžioms atliekoms priskiriamos paprasčiausios maisto ruošimo liekanos: daržovių, vaisių lupenos, mėsos ir žuvies produktų atliekos, išspaudos, kiaušinių lukštai, arbatos ir kavos tirščiai; taip pat žaliosios atliekos: šakos, žolė, lapai, velėna, pjuvenos ir pan. Šio tipo atliekoms priskiriamos ir kai kurios pramoninės gamybos komunalinės atliekos: popierius, kartonas, natūralus tekstilės pluoštas, skystos ir kietos maisto produktų gamybos atliekos, taip pat dumblas.

Ir nors visoje Europos Sąjungoje (ES) perdirbamų atliekų kiekis kasmet didėja, vis dar pernelyg didelė dalis jų toliau patenka į sąvartynus. „Eurostat“ ir Europos aplinkos agentūros duomenis, 2015 m. (informacija portale pateikta 2018 m. kovo mėn.) ES atliekų tvarkymo sektorius iš viso sugeneravo 3,2 proc. visų išskiriamų ŠESD kiekio.

Didžiausią išmetamų ŠESD kiekį atliekų sektoriuje sudaro būtent CH4, kuris paprastai susidaro iš bakterijų, mintančių organinėmis medžiagomis, kai trūksta deguonies. O šių ŠESD įtaka šiltnamio efektui yra net 25 kartus didesnė nei anglies dioksido (CO2). CH4 daugiausia išsiskiria dėl atliekų šalinimo sąvartynuose, nuotekų išleidimo ir valymo. Štai pavyzdžiui, 2018 m. Lietuvos atliekų sektoriuje susidarė 21,6 proc. bendro išmetamo CH4 kiekio.

Žiedinė ekonomika: mažiau atliekų – mažiau teršalų

Tad ką daryti, kad biologiškai skaidžių atliekų daromas neigiamas poveikis aplinkai sumažėtų? Tinkamai jas tvarkyti.

Pagal Europos Sąjungos (ES) atliekų politiką, pagrindinis atliekų tvarkymo principas remiasi atliekų hierarchija: pirmenybė teikiama atliekų prevencijai, tuomet – parengimui pakartotiniam naudojimui, perdirbimui, kitam naudojimui (energijai išgauti), o šalinimas sąvartyne laikomas mažiausiai pageidaujama parinktimi. Todėl laikantis atliekų prevencijos ir tvarkymo prioritetų eiliškumo, pirmiausia turi būti vengiama atliekų susidarymo ir taikomos kitos atliekų prevencijos priemonės, o atliekos, kurių neįmanoma išvengti, paruošiamos naudoti pakartotinai, perdirbamos ar kitaip naudojamos tokiais būdais, kad kuo mažiau jų būtų šalinama sąvartynuose ir kituose atliekų šalinimo įrenginiuose.

Atliekų tvarkymas, jas šalinant sąvartynuose, yra ne tik mažiausiai pageidaujamas lygmuo atliekų hierarchijoje, bet ir atstovauja linijinės ekonomikos principui, dominuojančiam pasaulyje nuo pramonės revoliucijos laikų. Jis veikia pagal „imti – gaminti – išmesti“ grandinę, kurioje produkto gyvavimo ciklas turi pradžią ir pabaigą, tai yra produktai gyvavimo ciklo pabaigoje virsta atliekomis ir nėra daugiau naudojami.

Tačiau yra ir kitoks ekonomikos modelis – vadinamoji žiedinė ekonomika. Tai atsinaujinanti sistema, kurioje siekiama sumažinti atliekas iki minimumo: kuo ilgiau išlaikyti produktų ir medžiagų vertę, išmesti kuo mažiau atliekų ir naudoti kuo mažiau išteklių, o produktui „atgyvenus“, išteklius išlaikyti ekonomikos cikle, kad galėtų būti dar ne kartą naudojami naujai vertei sukurti. Remiantis žiedinės ekonomikos principais, dalį atliekų galima perdirbti arba sudeginti, išgautą energiją panaudojant šilumai arba elektrai gaminti.

Atliekos gali atnešti naudos

Daug kur virtuvės ir sodo atliekos sudaro didžiausią kietųjų buitinių atliekų dalį. Vengdami šias atliekas surinkti, prarandame potencialų energijos ir trąšų šaltinį. Organines atliekas grąžinus į dirvožemį, reikėtų mažiau mineralinių trąšų, kurių gamyba daro neigiamą poveikį aplinkai ir reikalauja kitų ribotų išteklių.

Pasak Kauno technologijos universiteto Aplinkos inžinerijos instituto docentės dr. Irinos Kliopovos, vienas ekologiškiausių ir ekonomiškiausių tokių atliekų tvarkymo būdų yra namudinis kompostavimas, naudojant kompostavimo dėžes ar vis populiarėjantį kompostavimą naudojant sliekus ir gaminant vadinamąjį vermikompostą. Atvirose kompostinėse kompostas gaminamas bene dvejus metus, o standartinėse uždarose kompostinėse procesas sutrumpėja iki vieno sezono.

Tinkamas namudinio kompostavimo būdas turi būti gerai prižiūrimas. Atliekų krūvoje turi būti tinkama drėgmė (50–60 proc.), kad neprasidėtų puvimas ir neimtų sklisti nemalonūs kvapai arba, atvirkščiai, masė neišdžiūtų. Prieš kompostuojant atliekas reikia sumaišyti, atsižvelgiant į jose esančio azoto ir anglies kiekį, deguonies kiekis krūvoje turėtų sudaryti 15–20 proc., bei nuolat vartyti, priklausomai nuo atliekų rūšies. Pavyzdžiui, kompostuojamą nupjautą žolę reikia vartyti dažniau, jei žolės masėje yra susmulkintų šakelių ar medžių lapų – rečiau. Atliekų krūva neturėtų būti aukštesnė nei 1,5–2 m. Į tokį namudinio kompostavimo mišinį negalima mesti mėsos, žuvies, riebalų, kaulų, pieno produktų, tai yra gyvulinės kilmės atliekų, virtų daržovių, sergančių augalų, piktžolių su subrendusiomis sėklomis, laikraščių, žurnalų, šunų bei kačių išmatų, kurios sudaro palankias sąlygas veistis įvairiems mikroorganizmams ir sutrikdo natūraliai vykstantį komposto gamybos procesą.

Žaliųjų atliekų problema itin opi didmiesčiuose. Į komunalinių atliekų konteinerius metamos tokios atliekos apsunkina atliekų tvarkytojų darbą, tampa našta patiems gyventojams, nes pradeda pūti ir skleisti nemalonų kvapą, ir prisideda prie klimato kaitos, kai sąvartynuose pradeda irti. Tvarkant aplinką susidariusias žaliąsias atliekas gyventojai kviečiami pristatyti į specialias surinkimo aikšteles, o pavyzdžiui, nuo 2017 m. atliekų tvarkymo įmonė „Ecoservice“ pradėjo siūlyti ir tokių atliekų išvežimo paslaugą, teikiamą visą sezoną iki pat spalio. Šiuo metu Lietuvoje veikia 54 bioskaidžių atliekų surinkimo (priėmimo) aikštelės. Šios aikštelės yra suskirstytos pagal apskritis: Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos ir Vilniaus.

Tinkamai tvarkomos atliekos gali būti ne tik kompostas. Biologiškai skaidžias atliekas pravartu pasitelkti ir energijai gaminti. Pavyzdžiui, iš anaerobinio pūdymo įrenginiuose (aplinkoje be deguonies) kaupiamų biologiškai skaidžių atliekų galima išgauti biodujas, kurios yra atsinaujinantis energijos šaltinis. Tokiu būdu išvengiama ir atliekoms yrant susidarančių kenksmingų dujų. Efektyviausia biodujas išgauti iš gyvulių mėšlo ir nuotekų dumblo, biodujos iš maisto atliekų ne visada ekonomiškos. Tad, priešingai nei gaminant namudinį kompostą, yrančias vaisių ir (ar) daržovių atliekas, kurioms yrant susidaro mažai CH4 arba jo išvis nesusidaro, reikia maišyti su, pavyzdžiui, mėsos atliekomis. Biodujoms išgauti panaudotos biologiškai skaidžios atliekos nepraranda maistinių medžiagų, tad ir likęs produktas gali būti panaudojamas dirvai tręšti.

Iššūkių kelia ir dumblo šalinimas

Nuo 2013 m., bet ne vėliau kaip nuo 2015 m. sausio 1 d., Lietuvoje komunalinių nuotekų valymo metu susidarančio dumblo šalinimas senuose sąvartynuose, dumblo aikštelėse ar kitose talpyklose turėjo būti nutrauktas įrengus atitinkamus regioninius dumblo tvarkymo pajėgumus. Naujai įrengiamuose sąvartynuose jis draudžiamas. Tačiau galutinis nuotekų dumblo sutvarkymas vis dar problema ne tik nacionaliniu, bet ir Europos Sąjungos lygmeniu.

Lietuvoje nuotekų dumblo tvarkymo klausimas pradėtas nagrinėti 2006 m., Aplinkos ministerijos užsakymu parengus galimybių studiją „Investicinė programa dumblo tvarkymui Lietuvoje“. Vėliau buvo parengtos kelios su dumblo tvarkymu susijusios galimybių studijos, įgyvendinti keli dumblo apdorojimo modernizacijos projektai, remiami Europos Sąjungos Sanglaudos fondo ir šalies biudžeto lėšomis, tačiau iki galo problema neišspręsta. Lietuvoje nėra veikiančios dumblo tvarkymo sistemos, apimančios dumblo apdorojimą ir galutinį sutvarkymą / panaudojimą.

Nuotekų dumblo tvarkymas priklauso nuo jo apdorojimo, cheminės sudėties ir kokybės. Dideli nuotekų dumblo kiekiai, sukaupti specialiose saugojimo aikštelėse, ir tinkamai jų nesutvarkius, gali kelti pavojų aplinkai. Dėl šios priežasties itin svarbu pradėti taikyti modernias, aplinkai palankias ir efektyvias dumblo tvarkymo technologijas bei plėtoti nuotekų dumblo tvarkymo infrastruktūrą. Nuotekų dumblo tvarkymo patirtis skirtingose šalyse rodo, kad nėra taikoma vieningų tvarkymo sprendimų. Kai kuriose šalyse nuotekų dumblas yra deginamas, kitose šalinamas sąvartynuose, kompostuojamas, naudojamas žemės ūkyje dirvožemiui tręšti ar rekultivuoti pažeistas teritorijas. Todėl pasirenkant tinkamą nuotekų dumblo tvarkymo sprendimą, labai svarbu atsižvelgti į šalies ekologinę bei ekonominę situaciją.

Šaltiniai:

 

Informacijos šaltinis:

Įrašo sukūrimo data: 2020-05-26 Paskutinio atnaujinimo data: 2020-11-27