Neariminė žemdirbystė. Ką reikia žinoti?
Siekiant padidinti energijos naudojimo efektyvumą žemės ūkio srityje, žemdirbiai skatinami pereiti prie beariminio ūkininkavimo, kuris tuo pačiu gerina ir tausoja dirvožemį. Plačiau apie tai Aplinkos projektų valdymo agentūros (APVA) tinklalaidėje ,,Žalieji pokalbiai“ pasakoja ūkininkas Augustas Masevičius, Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Augalininkystės ir žaliųjų technologijų skyriaus patarėjas Zigmas Medingis ir Lietuvos neariminės tausojančios žemdirbystės asociacijos vadovas Tautvydas Beinoras.
Tiesioginė arba juostinė dirbimo sėja
Pirmiausia, reikia žinoti, kad užsiimant bearimine žemdirbyste, gali būti taikoma tiesioginė arba juostinio dirbimo sėja. Abiem atvejais – nenaudojamas plūgas, todėl dirvožemis nėra apverčiamas ir nepakeičiamos dirvožemio biotos gyvavimo sąlygos. „Tiesioginės sėjos metu daromas mažiausias poveikis dirvožemiui, nes įsėjant kultūrinių augalų sėklas į neįdirbtą lauką naudojamas diskinis noragėlis, kuris “įpjauna“ į dirvą ir įterpia sėklą, o po tokio veiksmo beveik net nematyti, kad kažkas buvo daryta. Juostinio dirbimo sėjai pasitelkiama sėjamoji su kaltiniais noragėliais, kurie įgilinti į dirvos paviršių supurena tik siauras dirvos juostas, į kurias įterpiamos sėklos. Juostinio dirbimo sėjamoji tinkamesnė sunkiose ir akmenuotose dirvose. Tokiose dirvose kaltiniai noragėliai geriau nei diskiniai noragėliai suformuoja sėklos guoliavietę, todėl sėklos geriau sudygsta. Tuo pat metu gali būti įterpiamos ir trąšos, taip sumažinant kuro sąnaudas ir padidinant derlių, – žiniomis dalinasi ŽŪM Augalininkystės ir žaliųjų technologijų skyriaus patarėjas Zigmas Medingis. Praktika rodo, kad pradedantieji dažniausiai įsigyja sėjamąją su kaltiniais noragėliais, nes skirtinguose laukuose dažniausiai skiriasi dirvožemio struktūra, o ir dirvožemio kietumas labai priklauso nuo oro sąlygų. Visgi, pirmasis žingsnis norint pereiti prie beariminio ūkininkavimo turėtų būti žinių kaupimas.“
Vienas iš iššūkių – podirvio padas
Lietuvos neariminės tausojančios žemdirbystės asociacijos vadovas Tautvydas Beinoras pažymi, kad beariminis ūkininkavimas reikalauja sisteminio požiūrio į dirvožemį ir jame vykstančius procesus. „Dirvožemi, tai gyvas organizmas ir kuo mažiau jį judiname, tuo jis sveikesnis. Jei su kokiu padargu išdraskome dirvožemį, visi jame vykstantys natūralūs procesai turi atsikurti iš naujo, o tai ilgai užtrunka.
Labiausiai dirvožemį tausojanti yra tiesioginė sėja. Tiesa, reiktų žinoti, kad tiesioginei sėjai naudojama sėjamoji nesupurena podirvio pado, kur ir kaupiasi perteklinė drėgmė, todėl su metais žemė čia sukietėja ir iki 30 cm gylyje susiformuoja podirvio padas, kurio negali įveikti dažno augalo šaknys. Taikant bearimį ūkininkavimą podirvio padas nėra suardomas mechaniškai, bet pasitelkiami tam tikri augalai, kurių stiprios liemeninės šaknys gali įveikti podirvio padą ir yra kitais metais nesuardyta dirvos struktūra jau leidžia sėkmingai auginti kitus kultūrinius augalus. Beje, netinkamai parinkti augalai ir neparuošta dirva perėjimui prie bearimio ūkininkavimo tai dažna priežastis, kodėl ūkininkai nusivilia pradėję taikyti beariminę žemdirbystę“, – atkreipia dėmesį pašnekovas.
Pašnekovai atskleidžia, kad veiksmingiausiai podirvio padą galima suardyti auginant augalus, turinčius galingas liemenines šaknis, pavyzdžiui kanapes, ridikus, liucernas. „Nuėmus minėtų augalų derlių ir supuvus jų šaknims, kai nesuardoma arimu susiformavusi dirvos struktūra, dirvoje išlieka kanalėliai, kuriais gali skverbtis mažiau gyvybingų augalų šaknys ir pasiekti maistines medžiagas, esančias gilesniuose dirvožemio sluoksniuose.“
Pasak T. Beinoro, kovoti su podirvio padu padeda ir kiaulpienės bei usnys, kurių dygimą lemia ir paties, dirvožemio savybės. Joks augalas dirvožemyje nedygsta be reikalo: jei gausu usnių ir kiaulpienių – tai ženklas, kad dirvožemis „sumintas“. Podirvio padą galime suardyti ir kas 4–5 metai pasitelkiant dirvos giluminį purentuvą (įgilinamą iki 30–40 cm gylyje) arba tokio darbo papildomo galima išvengti auginant tarpinius pasėlius ir pasirenkant tinkamą sėjomainą.
Tarpiniai pasėliai, įsėliai
ŽŪM Augalininkystės ir žaliųjų technologijų skyriaus patarėjas Z. Medingis įvardina skirtumą tarp tarpinių pasėlių ir įsėlio. Specialistas pažymi, kad įsėlis sėjamas kartu su pagrindine kultūra, kurią nuėmus, jis toliau lieka vegetuoti. Tai ypač aktualu, kai naudojama minimalaus žemės dirbimo technologija – iki pat sėjimo momento dirvožemio paviršiuje visuomet žaliuoja augalai, kurie nuolat atlieka dirvožemio gerinimo funkciją. Tarpiniai pasėliai yra tada, kai nuėmus žemės ūkio kultūros derlių, į tą dirvą įsėjami augalai tam, kad dirvožemis neliktų plikas, nevyktų dirvos erozija ir visas mikroorganizmų darbas nenueitų perniek“, – sako pašnekovas.
Įsėlių naudą pabrėžia ir T. Beinoras. Anot Lietuvos neariminės tausojančios žemdirbystės asociacijos vadovo, įsėliams dažniausiai naudojamos ankštinės žolės, dobilai, liucernos ir kt. „Svarbi yra ir augalų bioįvairovė, nes skirtingi augalai skatina skirtingų mikroorganizmų sąveikavimą, kuo jų daugiau, tuo dirvožemis sveikesnis. Tarpiniams pasėliams rekomenduojami tam tikrų augalų mišiniai (taip pat galima nusipirkti atskirtų sėklų ir susimaišyti patiems). Pavyzdžiui taikytini tokie tarpinių pasėlių mišiniai: avižos, ridikai ir vikiai; vikiai, facelijos ir dobilai; ridikai, saulėgrąžos, lubinai, žirniai, facelijos, vikiai, avižos ir kanapės. Kiekvienas mišinio augalas skirtingai sąveikauja su dirvos mikrobiota ir papildomai praturtina dirvožemį, – pažymi specialistas. – Beje, mokslininkai pažinę ir įvardinę vos 5 proc. dirvožemio mikroorganizmų, o viename šaukštelyje dirvožemio jų yra daugiau nei gyventojų Žemėje.“
Plačiau su bearimio ūkininkavimo praktiniais taikymo principais susipažinkite klausydami tinklalaidę „Žalieji pokalbiai“:
