Bearimis ūkininkavimas: kokias klaidas daro ūkininkai ir kaip jų išvengti?
Beariminis ūkininkavimas padeda efektyviau naudoti energiją žemės ūkyje ir kartu saugoti dirvožemį bei gerinti jo būklę. Apie šio ūkininkavimo būdo principus, naudą ir praktinius aspektus APVA tinklalaidėje „Žalieji pokalbiai“ diskutuoja ūkininkas Augustas Masevičius, Žemės ūkio ministerijos Augalininkystės ir žaliųjų technologijų skyriaus patarėjas Zigmas Medingis ir Lietuvos neariminės tausojančios žemdirbystės asociacijos vadovas Tautvydas Beinoras.
Kovai su kenkėjais
Beariminės žemdirbystės praktikai atkreipia dėmesį, kad šiuose ūkiuose didelę reikšmę turi ir sėjomaina – sistemingas kasmetinis augalų kaitaliojimas tame pat lauke. „Kada pirminis augalas galės sugrįžti į tą patį lauką priklauso nuo kiekvieno augalo individualaus fitosanitarinio laikotarpio, bet turi praeiti ne mažiau nei 3 metai. Pupoms, žirniams prireikia 4–5 metų, rapsams, kviečiams – 5–6 metų. Kuo anksčiau augalas sugrįžta į pirminį augimo lauką, tuo labiau serga jam būdingomis ligomis, o kuo „ilgesnė“ sėjomaina, tuo ligos puola mažiau“, – pasakoja T. Beinoras.
Medingis priduria, kad sėjomaina padeda kovoti ir su įvairiais kenkėjais, net tokiais sunkiai įveikiamais, kaip šliužai: „kovos būdai yra keli biologinis, mechaninis ir cheminis, tačiau nei vienas nėra šimtaprocentinis, visgi, jei taikome beariminę žemdirbystę, laikomės tausojančio, aplinkai draugiško požiūrio, reikėtų dar sykį atsigręžti į biologinę įvairovę, kuri padeda atstatyti pusiausvyrą biotoje.“
„Iš tiesų gamtoje kiekvienas gyvis yra medžiojamas ir valgomas kito, todėl reikėtų pasidomėti, kas yra mūsų kenkėjų priešai. Pavyzdžiui, su šliužų kiaušinėliais ir net subrendusiais šliužais sėkmingai kovoja vabzdžiai žygiai ir vorai šienpjoviai. Jei ūkyje suformuosime žydinčių augalų juostas, jie turės kur gyventi ir padės naikinti šliužus. Be to, žydintys augalai pritrauks vertingus apdulkintojus“, – pabrėžia T. Beinoras.
Prireiks kantrybės
Šakių rajone bearimine žemdirbyste užsiimantis Augustas Masevičius savo 500 ha ūkyje augina kviečius, pupas ir rapsus, o tarpiniams pasėliams kasmet išbando vis kažką kita – žirnius, kanapes, šakninius ridikus, grikius, saulėgrąžas, vikius ir kt. Anot jo, auksinė taisyklė skelbia, kad sėjomainai reikia pasitelkti keturių skirtingų šeimų augalus, kurie kompleksiškai pagerina dirvožemio savybes.
Ūkininkas neslepia, kad beariminis ūkininkavimas reikalauja kantrybės: prireikė kelerių metų, kol dirvožemio būklė pagerėjo. „Pirmieji ženklai buvo gebėjimas sugerti drėgmę – už kelio esančiuose įprasto ūkio laukuose balos pavasarį telkšojo keliomis savaitėmis ilgiau. Kai dirvožemis gyvas, sveikas, jo struktūra nulemia ne tik geresnį drėgmės sugėrimą, bet ir galimybę pasitelkti tą drėgmę, kai lietaus nebūna, – atskleidžia pašnekovas. – Kai pradėjau domėtis dirvožemiu, jo poveikiu žmogaus sveikatai, klimatui, natūraliai perėjau prie juostinio dirbimo sėjos. Norint gauti gerą derlių taip ūkininkaujant, svarbu stiprinti dirvožemį ir augalus, stengtis spręsti iššūkius biologiniu ir mechaniniu būdais, jei tik įmanoma. Kitiems ūkininkams patarčiau neskubėti, sukaupti kuo daugiau žinių, konsultuotis su patyrusiais kolegomis, kad perėjimas prie beariminio ūkininkavimo būtų kuo sklandesnis.“
Medingis priduria, kad bearimį ūkininkavimą galima būtų pradėti nuo vieno lauko, stebėti kaip sekasi, eksperimentuoti ir mokytis, nelaukiant greitų rezultatų: „ŽŪM užsakytas tyrimas parodė, kad pirmus trejus pereinamuosius metus derlius gali būti mažesnis, bet tuo pačiu mažesnės ir trąšų, herbicidų ir kitų medžiagų bei kuro sąnaudos, todėl vis tiek patiriama ekonominė nauda.“
Kur ieškoti informacijos?
ŽŪM ministerijos puslapyje beariminės žemdirbystės tema galima rasti keletą informatyvių studijų apie Energinio efektyvumo atžvilgiu efektyviausių žemės ūkio augalų auginimo technologijų įvertinimą. Puslapyje klimatokaita.lt taip pat gausu informacijos bei svarbiausių rekomendacijų, kaip pereiti prie beariminės žemdirbystės. T. Beinoras prisipažino, kad didžiulę įtaką jam padarė ūkininkas Gabe Brown ir siūlė pasidomėti jo įžvalgomis apie bearimį ūkininkavimą. „Verta žinoti, kad Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras rengia mokymo programą konsultantams, kurie ūkininkams galės padėti šia tema, – dalinasi Z. Medingis. – Dar labai informatyvus ir naudingas dalykas yra projekto ,,Energijos efektyvumo didinimas Lietuvoje“ iniciatyva vykstančios ir APVA drauge su ŽŪM ir Lietuvos neariminės tausojamosios žemdirbystės asociacija organizuojamos „Lauko dienos“, kurių metu galima nuvažiuoti pas ūkininkus ir savo akimis pamatyti, kaip dirbama beariminiame ūkyje.“ Artimiausia tokia bearimių technologijų lauko diena organizuojama spalio 27 dieną Levainių kaime, Širvintų rajone, pas ūkininką Remigijų Darvydą.
,,Nors gausu informacijos, įvairių mokslinių tyrimų ir praktinių patarimų, kaip pereiti ir sėkmingai užsiimti bearimine žemdirbyste, visgi pirmiausia reikia pakeisti savo mąstymą apie ūkininkavimą ir dirvožemį“, - užsiminė T. Beinoras, - “man labai patinka vieno kanadiečių fermerio pasakyta mintis „jei nori mažų pokyčių – keisk veikimo būdą, jei nori didelių pokyčių – keisk mąstymą.“
Plačiau apie bearimio ūkininkavimo praktinius taikymo principus klausykite APVA koordinuojamo projekto ,,Energijos efektyvumo didinimas Lietuvoje“ tinklalaidėje ,,Žalieji pokalbiai“:
