Žemės ūkio ir miškininkystės sektoriai: veiksmai klimato kaitos švelninimui

Lietuva
ŠESD absorbcija Klimato kaitos švelninimas Miškai

Klimato kaitai jautrus žemės naudojimo, žemės naudojimo keitimo ir miškininkystės (ŽNŽNKM) sektorius kur kas daugiau absorbuoja ŠESD nei išmeta į Žemės atmosferą, ir yra laikomas pagrindine anglies dioksido (CO2) saugykla. Miškų sektorius vaidina esminį vaidmenį klimato kaitos švelninime ir kovoje su klimato kaita, nes būtent miškai sugeria apie 25 proc. energetikoje, pramonėje ir transporte išskiriamo anglies dioksido (CO2) kiekio.

Miškininkystės sektorius

Remiantis Lietuvos 7-ojo Nacionalinio Jungtinių Tautų Bendrosios Klimato Kaitos Konvencijos įgyvendinimo pranešimu, 2016 m. visas miško žemės plotas Lietuvoje sudarė 2 186,7 tūkst. ha ir užėmė 33,5 proc. šalies teritorijos. Apie pusė visos miško žemės Lietuvoje buvo valstybinės reikšmės – 1088,5 tūkst. ha. Tuo tarpu registruotas privačių miškų plotas sudarė 838,5 tūkst. ha. Lietuvos miškuose didžiąja dalimi vyrauja spygliuočių medynai (eglynai, pušynai), sudarantys apie pusę viso miškų ploto. Antrieji pagal užimamą teritoriją yra minkštos medienos lapuočių miškai, o likusi dalis priklauso kietmedžių medienos lapuočių miškams.

Kaip teigiama pranešime, visi Lietuvos miškai yra suskirstyti į keturias grupes pagal atliekamas funkcijas: 1) rezervatiniai miškai; 2) specialios paskirties miškai; 3) apsauginiai miškai ir 4) ūkiniai miškai. Būtent pastarieji sudaro didžiąją dalį Lietuvos miškų teritorijos yra naudojami medienos pramonei, šilumos energijos gavybai. Nustatyta, kad Lietuvos miškuose kasmet užauga 18–19 mln. m3 medienos ir iškertama apie 50–60 proc. metinio prieaugio.

Siekiant sušvelninti klimato kaitą ir sumažinti ŠESD išmetimus, svarbiausios priemonės yra išskiriamo CO2 kiekio mažinimas ir jau išskirto CO2 absorbcija bei anglies kaupimas. Ir nors remiantis pasauline praktika, matyti įvairių CO2 kaupimo būdų, tokių kaip anglies laidojimas žemės gelmėse, kaupimas vandenynuose, Lietuvai vienu tinkamiausių ir palankiausių būdų yra laikomas CO2 kaupimas miškuose. Miškas natūraliai kaupia anglį ir gali virsti vadinamosiomis anglies saugyklomis, nes būtent medžiai sugeria CO2 ir išskiria deguonį, „užrakindami“ anglį medžio masėje. Apskaičiuota, kad vienas medis per metus vidutiniškai gali sukaupti apie 10 kg CO2, o per visą savo amžių – iki 1 tonos.

Skaičiuojama, kad ES miškai šiuo metu sugeria daugiau kaip 10 proc. visų ŠESD, o laikantis darnios miškininkystės principų, pavyzdžiui, atsodinant medžius, šis rodiklis gali būti efektyviai padidintas. Žiūrint iš Lietuvos perspektyvos, šiuo metu miškininkystės sektorius geba absorbuoti apie ketvirtadalį visų Lietuvoje išmetamų ŠESD. Tačiau numatoma, kad jei nebus imtasi jokių priemonių, mūsų šalies miškai jau 2026 m. išskirs daugiau CO2 nei pajėgs jo sugerti.

Tam, kad to būtų išvengta, būtina imtis priemonių jau dabar, pavyzdžiui, diskutuoti su įvairių skirtingų sektorių, ypač žemės ūkio atstovais, – nes būtent jų žemėse labiausiai galima didinti miško plotus. Siekiant, kad miškas sukauptų daugiau anglies nei jos išskirtų, būtina jį tinkamai prižiūrėti: atkurti, sodinti, prižiūrėti jaunuolynus, saugoti medžius ir paklotę nuo pažeidimų, netoleruoti miško sunaikinimo atvejų ir reikalauti, kad visi šie atvejai būtų kompensuoti.

Skaičiuojama, kad 2026 m. scenarijaus būtų galima išvengti, jei Lietuvoje kasmet būtų pasodinta nuo 5 iki 8 tūkst. ha miško. Nustatyta, kad norint pasiekti reikšmingų rezultatų, būtina Lietuvos miškingumą padidinti nuo 33 iki 38 proc.

Siekiant kuo stipresnio klimato kaitos švelninimo poveikio, miškų vaidmenį būtina stiprinti tiek aplinkosaugos, tiek energetikos kontekste. Pavyzdžiui, energetikoje – vietoj iškastinio kuro galima rinktis aplinkai kur kas palankesnę medienos biomasę. Daugiau medžio pravartu sunaudoti ir statybinėms medžiagoms – jis gali veiksmingai pakeisti kur kas daugiau resursų gamybos ir panaudojimo procesuose reikalaujantį plastiką, metalą, betoną. Neatsiejama ir medienos gamintojų kontrolė – svarbu užtikrinti, kad jų teikiama mediena būtų pagaminta tinkamai ir užauginta tvariuose miškuose.

Klimato kaitos švelninimas miškininkystės sektoriuje susijęs ir su gaisrų prevencija, miškų atsparumo gaisrams didinimu. Šylant klimatui dėl karščio bangų ir kritulių stygiaus vasarą vis dažniau miškuose kyla gaisrai. Gaisrų pavojus ypač juntamas Pietų ir Vidurio Europoje, tačiau dėl neįprastai sausų vasarų gaisringumas auga ir Šiaurės Europoje, pastaraisiais metais dideli miškų gaisrai kilo ir tokiose šalyse, kaip Švedija, Vokietija ir Lenkija.

Miškų gaisrai lengviau kyla ir plinta dėl netvarios miškotvarkos praktikos, nualintų ekosistemų ir sodinamų labai degių rūšių miško medžių. Tuo tarpu dėl tinkamos miškotvarkos ir žemės naudojimo praktikos miškai galėtų tapti atsparesni gaisrams ir sumažėtų gaisro pavojus.

Miškai ir pelkės – geriausios CO2 saugyklos

Klimato kaitos kontekste miškai itin svarbūs dėl absorbcinių savybių, būtent jie sugeria didžiausią kiekį išmetamųjų ŠESD ir apsaugo, kad jų kuo mažiau patektų į Žemės atmosferą. Kadangi miškai užaugina didelę ir palyginti ilgaamžę biomasę, jie gali būti prilyginami milžiniškoms CO2 saugykloms. Be miškų, prie absorbcijos taip pat prisideda pelkės, daugiametės pievos ir ganyklos. Remiantis 2020 m. nacionalinės ŠESD apskaitos ataskaitos duomenimis, 2018 m. Lietuvoje iš viso buvo absorbuota 3867 kt CO2 ekvivalento.

CO2 kiekis atmosferoje mažėja tol, kol didėja miško biomasė. Ir nors pastaraisiais dešimtmečiais miškingumas Lietuvoje didėja (miškai ne tik atsodinami, bet ir atželia patys natūraliai), atsižvelgiant į dabartinį medienos naudojimą, ateities perspektyvoje miškų absorbcinės savybės, tikėtina, gali suprastėti.

Kalbant apie išmetamųjų ŠESD absorbciją dažniausiai minimi miškai, tačiau itin svarbus vaidmuo tenka ir pelkėms. Pastarosios neretai laikomos efektyviausiomis CO2 saugyklomis tarp visų sausumos ekosistemų. Nustatyta, kad būtent durpynai CO2 sukaupia dukart daugiau nei visoje miškų biomasėje. Taip yra todėl, kad vandens primirkusios durpės nesiskaido ir organinėje medžiagoje sukauptą CO2 gali išlaikyti netgi šimtus ar tūkstančius metų.

Kita vertus, pelkių absorbcinės savybės iš esmės pasikeičia, kai jos yra nusausinamos žemės, miškų ūkio reikmėms arba durpių gavybai. Nusausinus durpynus deguonis tampa prieinamas mikroorganizmams ir prasideda intensyvus organinių medžiagų skaidymas. Būtent šių skaidymo procesų metu išsiskiria dideli ŠESD kiekiai. Apskaičiuota, kad dėl nusausintų durpynų degradacijos išmetamas ŠESD kiekis pasaulyje siekia 1,9 Gt CO2 per metus.

Pelkių plotų mažėjimas ir jų būklės blogėjimas ypač akivaizdus tankiau gyvenamuose regionuose. Pavyzdžiui, Vakarų Europoje sunaikinta arba smarkiai pažeista daugiau nei 90 proc., Centrinėje Europoje – per 50 proc., Pietryčių Azijoje – apie 70 proc. buvusių pelkių. Tuo tarpu geriausia pelkių būklė yra Šiaurės Amerikoje bei Rusijos azijinėje dalyje. Nemenki pelkių plotai išlikę šiaurinėje Europos dalyje – Suomijoje ir Švedijoje.

Remiantis istoriniais duomenimis, pelkės Lietuvoje apėmė daugiau kaip 10 proc. šalies ploto, tačiau šiuo metu jos tesudaro apie 2,7 proc. Daroma prielaida, kad nedidelė dalis pelkių galėjo išnykti dėl natūralių kraštovaizdžio raidos procesų, vis tik pagrindinė pelkių nykimo priežastis – žmogaus ūkinė veikla. Didelės dalies išlikusių pelkių būklė pamažu blogėja dėl įrengtų sausinimo sistemų, taršos bei klimato kaitos.

Apibendrinant tai, kas buvo pasakyta, galima teigti, kad žemės ūkio ir ŽNŽNKM sektorių vaidmuo klimato kaitos kontekste itin reikšmingas. Abu sektoriai yra tiesiogiai susiję, todėl vykdomo netvari žmogaus veikla kiekviename jų gali sukelti vadinamąjį „domino“ efektą ir destabilizuoti žmonių gyvenamąją aplinką bei išlikimo perspektyvas ateityje.

Šaltiniai:

Informacijos šaltinis:

Įrašo sukūrimo data: 2020-05-26 Paskutinio atnaujinimo data: 2020-11-27