Tarptautinė klimato kaitos politika - ar didžiausio žmonijos iššūkio akivaizdoje pavyks veikti vieningai?

Pastaraisiais dešimtmečiais klimato kaitos padariniai tampa vis akivaizdesni, o visuomenė aiškiau suvokia, kad kaita kelia grėsmę mūsų visų aplinkai, žmonijos ūkinei veiklai ir kartu pasaulio ekonomikos vystymuisi. Sutelkusi ir apibendrinusi tūkstančius mokslinių publikacijų visame pasaulyje, Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija (TKKK, angl. IPCC) penktojoje savo vertinimo ataskaitoje nurodė, kad šiuo metu didžiausią įtaką klimato pokyčiams daro žmonių sukurtos (antropogeninės kilmės) medžiagos.

Mūsų ūkinė veikla didina atmosferos taršą: auganti šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) koncentracija stiprina šiltnamio efektą ir lemia vidutinės pasaulio oro temperatūros kilimą. Pagrindinis ŠESD šaltinis – iškastinio kuro deginimas, pramoniniai ir žemės ūkio produkcijos gamybos procesai, transportas, atliekos ir kt.

ŠESD rūšys:

• anglies dioksidas (CO₂)
• metanas (CH₄)
• azoto suboksidas (N₂O)
• hidrofluorangliavandeniliai (HFC)
• sieros heksafluoridas (SF₆)
• perfluorangliavandeniliai (PFC)

TKKK ketvirtojoje vertinimo ataskaitoje pažymima, kad nuo XX a. pradžios pasaulio oro temperatūra pakilo 0,7°C, Europoje – apie 1°C. Be to, dėl intensyvesnės vandens apytakos ir sustiprėjusios atmosferos cirkuliacijos vidutinėse ir aukštose platumose, atšilimą lydi padidėjęs vidutinis kritulių kiekis, kylantis pasaulinio vandenyno lygis, tirpstantys kalnų ledynai, nuolat mažėjantys amžino įšalo, sezoninės sniego dangos ir jūrų ledų plotai.

Norint išvengti negrįžtamų pasaulio klimato pokyčių, būtina pasiekti, kad visuotinis atšilimas ikipramoniniais laikais buvusios temperatūros neviršytų daugiau kaip 2°C. Jei pavyktų ŠESD koncentraciją atmosferoje stabilizuoti ties 450 ppmv (dalelių skaičius 1 milijone oro dalelių, angl. parts per million by volume) CO₂ ekvivalento, atsirastų 50 proc. tikimybė, kad 2°C ribos neviršysime. Išmetamųjų ŠESD koncentracija jau dabar siekia beveik 394 ppmv ir kiekvienais metais padidėja maždaug 2 ppmv. Pagal pagrindinį scenarijų viso pasaulio išmetamųjų ŠESD kiekis iki 2050 m. turėtų padidėti 86 proc., palyginti su 1990 m. lygiu.

2°C tikslą pasiekti įmanoma, tačiau tam būtinas platus tarpvalstybinis bendradarbiavimas. Visos valstybės turi pagerinti energijos vartojimo efektyvumą ir sumažinti ŠESD emisijų kiekį transporto, gyvenamųjų pastatų ir paslaugų sektoriuose. Remiantis TKKK ketvirtosios vertinimo ataskaitos duomenimis, siekiant išlaikyti vidutinės pasaulio temperatūros augimo apribojimą iki 2°C, palyginti su ikipramoninio laikotarpio temperatūra, išsivysčiusios šalys turėtų sumažinti išmetamųjų ŠESD kiekį 25–40 proc. iki 2020 m. ir 80–95 proc. iki 2050 m., palyginti su 1990 m.

Tarptautiniai susitarimai

Kadangi klimato kaita yra pasaulinė problema, ji turi būti sprendžiama šalims bendradarbiaujant globaliu mastu, kartu gerinant energijos naudojimo efektyvumą, plėtojant ir diegiant švarias technologijas bei gausinant natūralius ŠESD absorbentus. Pasaulyje plečiantis judėjimams prieš pavojų visai žmonijai keliančią aplinkos taršą, tarpvalstybiniu lygiu pasirašyta daug susitarimų, sukurta nemažai programų ir mokslinių projektų.

1992 m. gegužės 9 d. Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke 150 valstybių delegatai pasirašė Jungtinių Tautų Bendrąją klimato kaitos konvenciją (JTBKKK). Tai pagrindinis šiuo metu galiojantis tarptautinis susitarimas klimato kaitos srityje, kuriame konvencijos šalys pripažino, kad „dėl pasaulinio klimato pasikeitimo reikia, kad visos šalys kuo plačiau bendradarbiautų ir dalyvautų, imantis reikiamų veiksmingų tarptautinio masto priemonių, pagal jų bendrą, bet diferencijuotą atsakomybę ir atitinkamas galimybes bei atsižvelgiant į jų socialines ir ekonomines sąlygas“. Išsivysčiusios šalys įsipareigojo padėti besivystančioms valstybėms. Pereinančiosioms prie rinkos ekonomikos valstybėms (tarp jų – ir Lietuvai) palikta galimybė prie kitų šalių finansavimo prisidėti savanorišku pagrindu.

Šiuo metu Jungtinėse Tautose su klimato kaita dirba apie 450 žmonių, o jų veikla paskirstyta 12 komitetų, grupių bei tarybų [1]. Taip pat veikia atskiros Ad Hoc grupės bei fondai.

Kioto protokolas. 1997 m. gruodžio 11 d. Kiote, Japonijoje, pasirašytas Jungtinių Tautų Bendrosios klimato konvencijos Kioto protokolas, kuriame nustatytos JTBKKK tikslo įgyvendinimo priemonės ir konkrečiais kiekiais nustatyti įsipareigojimai mažinti išmetamus teršalus.

Tai buvo pirmasis dokumentas, kuris turėjo keisti globalią padėtį – jame nustatytos konkrečios konvencijos įgyvendinimo priemonės ir kiekiais nustatyti įsipareigojimai mažinti išmetamas ŠESD. Šalys įsipareigojo nuo 2008 m. iki 2012 m. bendrą ŠESD kiekį, palyginti su 1990 m., sumažinti bent 5 proc.

Kioto protokolo pasirašymas tapo klimato kaitos politikos proveržiu. Tačiau dar nespėjus jam įsigalioti, entuziazmas ėmė slopti. 2001 m. Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Džordžas Bušas atsisakė ratifikuoti Kioto protokolą[2], kuris esą kenkia JAV ekonomikai bei yra pernelyg palankus besivystančioms šalims, kurios neapsiima jokių realių įsipareigojimų. Tuo metu JAV buvo daugiausiai ŠESD išmetanti valstybė.

Po JAV atsisakymo ratifikuoti protokolą iškilo grėsmė, jog susitarimas iš viso žlugs, mat dokumente numatyta, kad jis įsigalioja tik tuomet, kai jį ratifikuoja šalys, kurių ŠESD emisijos 1990 m. sudarė bent 55 proc. pasaulinio lygio.

Tačiau 2005 m. Kioto protokolą[3] ratifikavo Rusija ir bendra sutartį ratifikavusių šalių ŠESD emisijų dalis pasiekė būtinąją 55 proc. ribą. Rusija (kaip ir Ukraina) įsipareigojo 2008–2012 m. emisijas išlaikyti ne aukštesniame nei 1990 m. lygyje. Pasiekti šį tikslą Rusijai nebuvo sudėtinga, nes po Sovietų Sąjungos griūties, sužlugdžiusios ir visą sovietinę ekonomiką, ŠESD emisijos buvo itin smarkiai nukritusios.

2011 m., pirmajam susitarimų laikotarpiui artėjant į pabaigą, Kanada, kuri nesugebėjo susidoroti su savo įsipareigojimais, pareiškė pasitraukianti iš susitarimo[4].

Negana to, derantis dėl antrojo Kioto protokolų įsipareigojimų laikotarpio, išryškėjo šalių nesutarimai, kurių pašalinti nepavyko. Europos Sąjunga (ES) siekė kuo ambicingesnio emisijų mažinimo, su tuo nesutinkančios Japonija ir Rusija pareiškė nepratęsiančios savo įsipareigojimų protokolo antrajam 2013–2020 m. laikotarpiui[5]. Tad Kioto protokolo šalių skaičius, o kartu ir jo efektas dar labiau sumažėjo.

Pirmasis Kioto protokolo įsipareigojimų laikotarpis pasibaigė 2012 m., tuomet JTBKKK šalių konferencijose Dohoje (Kataras) susitarta dėl antrojo Kioto protokolo įsipareigojimų laikotarpio (2013–2020 m.). Tiesa, tam, kad Dohos pakeitimas įsigaliotų, reikėjo, kad jį pasirašytų 144 valstybės, t. y. ¾ visų Kioto protokolo šalių. Tačiau tokio skaičiaus valstybių pasiekti nepavyko. Kioto antrajame periode (2013–2020 m.) teliko dalyvauti 37 ekonomiškai stiprios šalys, kurios išmetė vos 14 proc. pasaulinio ŠESD kiekio.

Tuo metu pasaulinės ŠESD emisijos ir toliau augo. 29 valstybės bei ES įsipareigojo iki 2020 m. ŠESD emisijas (palyginti su 1990 m.) sumažinti 20 proc. Dar vienas svarbus pakeitimas – ŠESD sąraše atsirado nauja, jau septinta cheminė medžiaga – azoto trifluoridas (NF3).

Tapo akivaizdu, kad būtinas naujas susitarimas, kuris pakeistų Kioto protokolą.

Paryžiaus klimato kaitos susitarimas. 2015 m. gruodžio 12 d. Paryžiuje, JTBKKK šalių konferencijoje, patvirtintas naujas teisiškai privalomas visuotinis klimato kaitos susitarimas. Šis susitarimas apima 195 išsivysčiusias ir besivystančias šalis bei numato ŠESD mažinimo, prisitaikymo prie klimato kaitos ir įgyvendinimo priemonių įsipareigojimus.

Ambicingas ir subalansuotas Paryžiaus susitarimas – pirmasis XXI a. daugiašalis susitarimas, nustatantis globalių veiksmų planą, skirtą išvengti pavojingų klimato kaitos padarinių. Pagrindinis susitarimo punktas – pasaulinės temperatūros augimo ribojimas iki 2 °C lyginant su ikipramoninio laikotarpio lygiu (1750 m.). Taip pat numatomas siekis, kad temperatūros didėjimas neviršytų 1,5°C.

Paryžiaus klimato kaitos susitarimas – tai 20 metų trukusių tarptautinių derybų rezultatas, ieškant priimtino ir visuotinio klimato kaitos susitarimo. Atsižvelgiant į ribotą šalių dalyvavimą Kioto protokole bei nesėkmingą bandymą susitarti 2009 m. Kopenhagoje, ES, atlikdama tarptautinėse klimato kaitos derybose lyderės vaidmenį, telkė besivystančias ir išsivysčiusias šalis ambicingam visuotiniam klimato kaitos susitarimui.

Paryžiaus susitarimas pateikia aiškų signalą visų šalių politikams, pramonei, investuotojams, jog finansiniai ir ekonominiai ištekliai turi būti nukreipti nuo daug anglies dioksido emisijų išskiriančių investicinių projektų, susijusių su iškastinio kuro naudojimu, į klimatui draugiškas – švarios energijos (atsinaujinančių energijos išteklių), didelio energetinio efektyvumo, mažo anglies dioksido kiekį išskiriančių technologijų diegimą.

Šis susitarimas – tai ne tik laimėjimas Europai, kuri vykdo ambicingą klimato kaitos politiką ir siekia išsaugoti savo pramonės konkurencingumą, bet ir visam pasauliui, nes jis turėtų stabdyti klimato kaitą, gerinti oro kokybę, saugoti žmonių sveikatą, mažinti skurdą, gerinti aprūpinimą maistu bei geriamojo vandens ištekliais, stiprinti nacionalinį saugumą.

Pagrindiniai Paryžiaus susitarimo akcentai. Paryžiaus susitarimas turėtų tapti jungtimi tarp dabartinės politikos ir tikslo šio amžiaus pabaigoje pasiekti anglies dioksido neutralumą. Šalių vyriausybės susitarė dėl švelninimo užmojų, įsipareigojimų ir solidarumo – klimato kaitos priemonių finansavimo.

Užmojai. Vyriausybės susitarė dėl ilgalaikio klimato kaitos švelninimo tikslo – neleisti pasaulinei temperatūrai pakilti daugiau nei 2 °C lyginant su ikipramoninio laikotarpio lygiu (1750 m.) ir siekti, kad temperatūros didėjimas neviršytų 1,5 °C.

Susitarimu raginama kuo skubiau visame pasaulyje mažinti ŠESD emisijas, o kartu pripažįstama, kad besivystančioms šalims šis uždavinys sudėtingesnis ir jo įgyvendinimas užtruks ilgiau. Prieš Paryžiaus konferenciją 185 šalių pateikti įsipareigojimai (INDC) apima 90 proc. pasaulinių emisijų, bet neužtikrina tikslo – neleisti pasaulinei temperatūrai pakilti daugiau nei 2 °C iki šio amžiaus pabaigos (pateikti INDC sąlygos temperatūros kilimą apie 2,7 °C). Todėl susitarimas nustato būdą šiam tikslui pasiekti.

Kad būtų pasiektas ilgalaikis išmetamųjų ŠESD emisijų mažinimo tikslas, vyriausybės susitarė kas penkerius metus įvertinti bendrą pažangą, peržiūrėti emisijų mažinimo tikslus, teikti ataskaitas apie prisiimtų tikslų įgyvendinimą bei vykdyti išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimo, prisitaikymo prie klimato kaitos ir įgyvendinimo priemonių vykdymo apskaitą.

ES bei kitos išsivysčiusios šalys ir toliau teiks paramą besivystančiose šalyse įgyvendinamoms išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimo bei klimato kaitos poveikiui atsparios ekonomikos plėtojimo priemonėms. Kitos šalys prie paramos teikimo prisidės savanoriškai. Bus tęsiama bei didinama parama ir prisitaikymo prie klimato kaitos priemonėms besivystančiose šalyse. Išsivysčiusios šalys tęs esamo tikslo, t. y. mobilizuoti 100 mlrd. JAV dolerių per metus iki 2020 m. vykdymą. 2025 m. bus įtvirtintas naujas bendras finansinės paramos tikslas.

Paryžiaus susitarime įtvirtintas atskiras straipsnis, susijęs su nuostoliais ir žala, patirtais dėl klimato kaitos. Šalys įsipareigojo bendradarbiauti ir didinti supratimą, plėsti veiksmus ir paramą skirtingose srityse.

Iniciatyvos

Susitarimų bei priemonių kovoti su klimato kaita imamasi ne tik tarpvyriausybinėse derybose – atskiros valstybės, miestai ir regionai, verslai ir piliečių bendruomenės visame pasaulyje jau dabar inicijuoja pokyčius.

Šie veiksmai grindžiami 2014 m. „Lima–Paryžius“ darbotvarke, kuri paragino veikti anksčiau nei įsigalios Paryžiaus susitarimas. Bene geriausias tokios iniciatyvos pavyzdys – ES remiamas „Merų paktas“. Tai itin plataus masto pasaulinis judėjimas, vienijantis 7 000 vietos bei regionų valdžios institucijų 57 valstybėse, kurios savanoriškai įsipareigojo savo teritorijose didinti energijos vartojimo efektyvumą ir atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimą.

Šia iniciatyva siekiama, kad miestai taptų nepriklausomi nuo iškastinio kuro, o jų gyventojai turėtų prieigą prie saugios, tvarios energijos. Pakto signatarai įsipareigoja iki 2030 m. bent 40 proc. sumažinti CO₂ išmetimą ir padidinti atsparumą klimato kaitos poveikiui.

ES veiksmai. Kovos su klimato kaita ir išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimo veiksmai yra ES prioritetas. Visų pirma, ES vadovai yra įsipareigoję paversti Europą ypač energiją taupančia, mažo anglies dioksido kiekio ekonomika. ES taip pat nusistačiusi tikslą iki 2050 m. sumažinti išmetamųjų ŠESD kiekį 80–95 proc., palyginti su 1990 m. lygiu.

2008 m. buvo priimtas pirmasis ES klimato ir energetikos priemonių rinkinys. Jame nustatyti trys pagrindiniai tikslai iki 2020 m.: 20 proc. sumažinti ŠESD emisijas; 20 proc. padidinti atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalį; 20 proc. padidinti energijos vartojimo efektyvumą. Tai vadinamieji „20-20-20“ tikslai.

2014 m. EK pristatė 2030 m. klimato ir energetikos politikos strategiją, apimančią 2020–2030 m. laikotarpio ES klimato ir energetikos politikos veiksmus ir tikslus. 2030 m. ES klimato ir energetikos priemonių rinkinyje numatyti šie trys pagrindiniai tikslai: bent 40 proc. sumažinti ŠESD emisijas (lyginant su 1990 m.); bent 27 proc. energijos turi būti pagaminama iš atsinaujinančių šaltinių; energijos sąnaudų efektyvumas turi būti bent padidintas bent 27 proc. Taip pat bus skatinamas tarptautinių elektros jungčių kūrimas bei vidinės energijos rinkos kūrimas.

Šie kas dešimtmetį atnaujinami priemonių rinkiniai kryptingai veda link 2050 m. ES tikslų 80–95 proc. (lyginant su 1990 m.) sumažinti ŠESD kiekį.

Pagrindinės tarptautinės klimato kaitos politikos datos:

[1] https://unfccc.int/process/bodies/the-big-picture/what-are-bodies

[2] https://www.theguardian.com/environment/2001/mar/29/globalwarming.usnews

[3] http://news.bbc.co.uk/2/hi/europe/3943727.stm

[4] https://www.reuters.com/article/us-kyoto-withdrawal-idUSTRE7BB1X420111212]

[5] https://www.smh.com.au/environment/climate-change/kyoto-deal-loses-four-big-nations-20110528-1f9dk.html