Gamyklos prieigos paprastai asfaltuojamos, itin retai čia įrengiamos žaliosios zonos, sodinami medžiai. Tačiau tai galėtų būti dar vienas būdas, padedantis mažinti CO2 kiekį. Vienam gyventojui Lietuvoje tenka 6,9 t CO2 ekvivalento emisijos per metus. Pasaulyje šis skaičius siekia 5 tonas. Siekiant tvaraus vystymosi jis turėtų siekti apie 1,5 t. CO2.
Gamybos procese susidarančios atliekos, tokios kaip popierius, plastikas, vis dar patenka į sąvartynus. „OceanCrusaders“ duomenimis, per metus į pasaulio rinką vien plastikinių maišelių išleidžiama per 500 mlrd.
Pastatai sunaudoja 40 proc. viso galutinės ES suvartojamos energijos kiekio. Patalpų šildymas radiatoriais, elektra, kietuoju kuru nėra toks efektyvus kaip galimos ekologiškesnės alternatyvos. Pavyzdžiui, pagaminus 1 kWh šiluminės energijos iš anglių, į aplinką išmetama 0,34 kg anglies dioksido, kuris sukelia klimato kaitą.
Lengvieji automobiliai išmeta didžiąją dalį transporto sektoriaus ŠESD kiekio. Prie taršos prisideda ir gyventojų įpročiai. Pavyzdžiui, keliaudami po vieną jie padidina automobilių skaičių gatvėse ir, žinoma, išskiriamą ŠESD kiekį. Didesnę taršą gyventojai sukelia ir vairuodami senus, techniškai netvarkingus automobilius.
Pasenusios gamybos linijos dažnai nepakankamai efektyviai išnaudoja energiją, todėl dalis jos prarandama. Pavyzdžiui, gamyklose veikiančių kompresorių šiluma dažnai išleidžiama į lauką, nors galėtų būti panaudojama patalpoms ar vandeniui šildyti.
