Reaguodami į visuotinio atšilimo padarinius pasaulio miestai ėmė ieškoti būdų, kaip prisitaikyti prie sparčios klimato kaitos. Supratus, kad vien išnaudojant ar ignoruojant gamtą, miestų ateitis gali būti pražūtinga, pasaulyje, o kartu ir Lietuvoje, imta taikyti darnius, ekologiškus klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie klimato kaitos padarinių politikos principus bei sprendimus. Taip susiformavo pažangi vadinamoji ekomiesto vizija, kuri šiandien laikoma kiekvienos klimato kaitai neabejingos pasaulio valstybės siekiamybe.
Ekomiestas – tai tam tikra priešprieša šiandieniniams pasaulio miestams teršėjams, kuriame gyvenimas ir veikla yra organizuojami darant kuo mažesnį poveikį gamtai. Ekologiškais, arba darniais, principais grindžiamas ekomiesto modelis apima taupų požiūrį į energijos, vandens ir maisto vartojimą bei skiria itin didelį dėmesį oro ir vandens taršai. Pagrindinis tokio miesto tikslas – sumažinti gyventojų ekologinį pėdsaką ir taršos mastą. Tai padaryti siekiama efektyviai išnaudojant miesto teritoriją, energijos gamybai pasitelkiant atsinaujinančius šaltinius, perdirbant atliekas į energiją, o medžiagas – į naujus produktus. Be to, idealaus ekomiesto gyventojai turėtų būti aprūpinami maistu, užaugintu tik šalia esančiose teritorijose arba pačio miesto ribose
Daugumoje pasaulio miestų jiems priklausanti teritorija vis dar yra naudojama neefektyviai. Sparti miesto rajonų plėtra įgyvendinama užstatant aplinkines teritorijas, derlingos žemės laukus ar kertant miškingus plotus, kurie atlieka itin reikšmingą vaidmenį kovoje su klimato kaita.
Tuo tarpu ekomiestas vadovaujasi kompaktiškumo principais, kadangi tankiai apstatytą miesto teritoriją kur kas lengviau aprūpinti vandeniu, šildymu, sumažėja energijos vartojimas ir transporto poreikis, taip pat lieka apsaugotos aplinkinės žaliosios teritorijos.
Daugumoje pasaulio didmiesčių norint leisti laisvalaikį gamtoje gyventojams tenka gerokai nutolti nuo miesto centro ar traukti į užmiesčius arčiau atokiai įsikūrusių žaliųjų erdvių, parkų. O miestą sukaustęs betonas neleidžia sugerti išskiriamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų, kurios patenka tiesiai į Žemės atmosferą.
Tuo tarpu ekomiesto modelis siekia, kad žaliosios erdvės taptų neatskiriama miesto dalimi, kadangi jos ne tik tampa gyventojų laisvalaikio prieglobsčiu ar gerina miesto aplinką, bet ir mažina oro užterštumą, teigiamai veikia žmonių sveikatą. Tokiuose miestuose žaliosios erdvės ir parkai kompaktiškai įsiterpia tarp miesto pastatų, projektuojamos ant daugiabučių namų stogų, sienų, terasų.
Vienodai suprojektuotos miesto teritorijos ne tik verčia jo gyventojus daugiau keliauti, kad pasiektų reikiamus objektus, bet ir skatina socialinę atskirtį pagal pajamas, sukuria darbo ir gyvenamųjų vietų disbalansą.
Tuo tarpu ekomieste, kur gyvenamieji, pramoniniai, komerciniai, instituciniai pastatai ir laisvalaikio objektai, yra projektuojami mišriai, gerokai sumažėja atstumai ir keliaujant praleistas laikas, kadangi viską galima rasti kaimynystėje, taip pat nelieka ryškios socialinės atskirties tarp gyventojų.
Transporto sektorius – vienas didžiausių šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) šaltinis. Vien Lietuvoje per metus transporto sektorius išmeta apie 28 proc. visų į šalies atmosferą patenkančių ŠESD. Sparčiai augančius ŠESD išmetimus pasaulio miestuose lemia vis didėjantis automobilių ir kitų CO2 į aplinką išmetančių transporto priemonių naudojimas, kurio populiarumą neretai lemia nepatogiai suplanuota miesto infrastruktūra.
Siekdami sumažinti CO2 išmetimus, Europos miestai (Madridas, Oslas, Hamburgas, Kopenhaga) imasi ganėtinai drastiškų gyventojams sprendimų: neleidžia automobiliais važinėti miesto centre nuo tam tikros valandos ar uždraudžia automobilius apskritai.
Tuo tarpu patogiai suplanuotame ekomieste stengiamasi, kad gyventojai sąmoningai atsisakytų neekologiškų transporto priemonių, kadangi sudaromos visos sąlygos, jog užuot renkantis taršų asmeninį automobilį būtų patogu keliauti pėsčiomis, dviračiais ar viešuoju, aplinką tausojančiu transportu.
Pasaulio miestų energetika tiek elektros gamyboje, tiek šilumoje vis dar yra priklausoma nuo iškastinio kuro naudojimo. Neretai stokojama energetinio savarankiškumo, plėtojamas elektros importas.
Tuo tarpu ekomieste siekiama sukurti autonomišką žaliosios energetikos tinklą, kuriuo miestas energija apsirūpintų savarankiškai. Energijos gavyboje pasitelkiamas vėjas, saulė, vanduo ar biomasė leidžia miestui tapti nepriklausomam nuo baigtinių šaltinių ir atsiriboti nuo visų ekonominių, politinių ir aplinkosaugos problemų, su kuriomis vis dažniau susiduria šiandienos pasaulis.
Daugelyje pasaulio didmiesčių produktai (pvz., šviežios daržovės ir vaisiai) prieš patekdami ant gyventojų stalų nukeliauja daugybę kilometrų, kadangi yra auginami nuo miestų nutolusiuose ūkiuose.
Tuo tarpu ekomiestų siekis – sumažinti atstumą, kurį maisto produktai nukeliauja prieš patekdami ant vaišių stalo. Šiam tikslui įgyvendinti ekomiestų teritorijose – jų priemiesčiuose ar net centre – įrengiami plotai, kuriuose gyventojai gali patys užsiauginti ekologiškų vaisių ar daržovių. Lysvės įrengiamos gyvenamųjų namų pašonėje ar šiltnamiuose, įsikūrusiuose tiesiai ant miesto centre esančių daugiaaukščių stogų.
Nors šiuo metu pasaulyje yra per 400 miestų, kurie yra prisijungę prie tarptautinio „Zero Waste Cities“ (liet. miestų be atliekų) tinklo, nemenka dalis vis dar stokoja rūšiavimo įgūdžių ir atliekas siunčia į atliekų deginimo gamyklas bei sąvartynus.
Tuo tarpu ekomiestų modeliu besivadovaujantys miestai skiria itin didelį dėmesį „Zero Waste“ (liet. „Jokių atliekų“) politikai ir siekia 100 proc. užtikrinti atliekų surinkimą bei perdirbimą, kad jokia toksiška medžiaga nepatektų į sąvartyną. Tokiuose miestuose „Zero Waste“ tampa ne tik atskirų gyventojų, bet ir bendruomenių judėjimu, kuriasi „ZeroWaste“ parduotuvės, barai, „Zero Waste“ praktiką perima ir kt. panašios organizacijos.
